Nida Degutienė: apie ypatingą kavos puodelį, kulinarines knygas prieš miegą ir pozityvumą

ASSORTI pradeda draugystę su pozityvumu ir išmintingu požiūriu į maistą ir gyvenimą išsiskiriančia kulinare – Nida Degutiene. Žinoma, Nidos neįmanoma sutalpinti į griežtus rėmus. Pasirodo, ji ne tik rašo populiarų tinklaraštį, yra išleidusi dvi knygas, puikiai fotografuoja, bet ir kadaise baigė ekonomikos ir teisės mokslus. Bet interviu ne apie karjerą. ASSORTI ir Nidos pokalbis apie mažus, bet tokius svarbius dalykus: niekuomet nepramiegamus pusryčius, skaitinius prieš miegą ir lietuvių gaminimo įpročius.

Kaip prisistatytumėte žmogui, kuris nieko apie jus nežino? Kas yra Nida? Kuris gyvenimo vaidmuo jums brangiausias, svarbiausias?

Vienu vaidmeniu apsiriboti man būtų nelengva.:) Visą gyvenimą buvau ta, kurią traukė išbandyti kuo daugiau veiklų. Net rinkdamasi profesiją niekaip negalėjau apsispręsti, kur sukti: ekonomikos ar teisės link, tad baigiau abu universitetus.:) Tačiau gyvenimas tuo ir žavus, kad ne vien aukštosiose mokyklose įgytomis profesijomis žmogus gyvena, kartais gyvenimo būdu tampa hobiai. Man taip nutiko su kulinarija – jaučiuosi virtuvėje bene komfortabiliausiai, laikas praleistas gaminant maistą – tai ir poilsis, ir kūryba, ir begalinis pasitenkinimas.

Kaip apibūdintumėte dabartinį savo gyvenimo etapą? Laukimo, kada vėl galėsite keliauti, stabtelėjimo, o gal ramaus buvimo?

Sunku pasakyti. Stengiuosi negalvoti, jog nuo dabar iš esmės keisis mūsų visų gyvenimai. Esu tikra, kad išgyvensime šią krizę, kaip išgyvenome ir prieš tai buvusias. Kalbant apie keliones, viena, ko šiuo metu man trūksta, – ne tiek galimybės keliauti, kiek ūpo šioje situacijoje tas būsimas keliones planuoti. Juk kelionių planavimas ir yra pats įdomiausias procesas, pilnas pozityvių emocijų ir laukimo. Nei stabtelėjimas, nei ramus buvimas ne man: savuose namuose veiklos tiek daug, kad net nepakanka paros laiko viskam, ką norėčiau, nuveikti.:)  

Kada atradote savo aistrą gaminti? Ar polinkis gaminti jums buvo įgimtas?

Sunku pasakyti kada, tačiau kažkokį nenusakomą potraukį virtuvei jaučiau nuo pat mažens. Man gera buvo sukinėtis ten, kur čirškėdavo puodai, kur būdavo kalbama apie maistą, kur buvo ragaujama ir diskutuojama apie skonį. Net žaisliniai lėlių puodai ir keptuvės man buvo mieliausi, ką jau kalbėti apie tą laikotarpį, kai turėjau galimybę savarankiškai pati prisiliesti prie virtuvinės technikos! Manau, kad potraukį virtuvei atsinešiau gimdama, o jį dar sustiprino puikiai šeimininkavusios mano giminės moterys – močiutė, mama…

Matyt, daugeliui žmonių pusryčiai – intymus valgis, kai dar tik bundame naujai dienai. Dažnas pusryčiams renkasi savo vaikystės patiekalus – sumuštinius, kiaušinį, varškėčius. Kokie jūsų įprasti pusryčiai? Ar esate iš tų žmonių, kurie gali diena iš dienos pusryčiams rinktis košę su įvairiais pagardais ar mėgstate įvairovę?

Pradėsiu nuo to, kad pusryčiai man yra labai svarbus dienos maistas. Jo niekada nepraleidžiu ir nepramiegu.:) Keletą pastarųjų metų susiklostė savotiškas mano pusryčių režimas: skirtingai pusryčiauju darbo dienomis ir savaitgaliais. Darbo dienų pusryčiams dažniausiai valgau maistingas košes – avižinių dribsnių, grikių. Vasarą mėgstu savo pačios gamintą granolą su natūraliu jogurtu ir šviežiais vaisiais. Užtai savaitgaliais mano pusryčiai būna visiškai kitokie, ypatingi, ir būtent savaitgaliais save palepinu patiekalais iš vaikystės: blyneliais, varškės apkepu, virtinukais... Būtent dėl tokių pusryčių savaitgaliai man dar žavesni, dar labiau laukiami!

O kaip su karštaisiais gėrimais – kava ar arbata? Kokia ji?

Dieną visuomet pradedu nuo stiklinės vandens su citrinų sultimis. Tada geriu žalią japonišką arbatą. O štai trečias puodelis būna kava. Kava man yra ritualas, viena mieliausių dienos akimirkų, kurią sau pasidovanoju. Dažniausiai tai būna puodelis tirštos espresso, jei dar turiu kokį saldėsį – būna tikra šventė (ką čia slėpti, tomis saldžiomis mažomis „šventėmis“ netingiu pati pasirūpinti iš anksto:). Niekuomet kavos negeriu paskubomis, dirbdama ar vairuodama. Beje, dažniausiai geriu tik vieną vienintelį kavos puodelį per dieną, ir todėl tas vienintelis privalo būti ypatingas visomis prasmėmis – skoniu, pateikimu ir nuotaika.:)

Jau 11-tus metus rašote savo tinklaraštį „Nidos receptai“. Ką jums reiškia šis blogas, receptų dalijimasis su kitais?

Prasidėjęs kaip neįpareigojantis nuotykis, blogo rašymas man ėmė ir prilipo.:) Tiesą pasakius, ir pati nesitikėjau, kad ši veikla mane taip įtrauks. Pradžioje blogas buvo pažinimo džiaugsmas – neįtikėtina, kad tai, ką rašai, įdomu žmonėms, kurių tu nė nesi gyvenime sutikęs.

Vėliau, augant skaitytojų ratui, ir pačiai norisi tobulėti, blogas skatina domėtis mėgiama veikla, plėsti akiratį. Kiekvienas receptas – tai egzaminas sau ir kartu dar vienas žingsnelis į priekį. Be galo malonu gauti skaitytojų žinutes, klausimus – jaučiuosi tarsi esam draugės, pažįstam viena kitą (nors dažniausiai nė nesame susitikę), gaminam tuos pačius patiekalus! Man blogas tapo pačia geriausia erdve tobulėti, nuolatos būti (virtualiame) bendraminčių rate, turėti nuolatinę galimybę mėgautis tuo, ką darau ir dalintis tomis akimirkomis su tais, kurie lygiai taip kaip aš, pametę galvas dėl virtuvės.

5-is metus gyvenote Izraelyje, tuo laiku ėmėte rašyti kulinarinį tinklaraštį, išleidote dvi knygas. Kokio iš Izraelio atsivežto patiekalo kvapai dažniausiai sklinda jūsų virtuvėje? Tokio patiekalo, kurį galėtumėte pagaminti ir užsimerkusi. Ar tokį turite?

Izraelis man buvo ypatingas gyvenimo etapas, juk ten ir prasidėjo mano, kaip blogerės, karjera, kurią vainikavo ir kulinarinės knygos.:) Nėra geresnės šalies puoselėti aistrą maistui nei Izraelis, tad man likimas šiuo klausimu buvo ypatingai dosnus.:) Jei kurį vasaros rytą imu kepti šakšuką, tą pačią akimirką abu su vyru tarsi nusitransformuojam į Izraelį, į savo saulėtą Tel Avivo terasą.:) O šiaip mane į Artimuosius Rytus kaip mat nukelia net ne konkrečių patiekalų, bet kai kurių mano dažnai virtuvėje naudojamų pagardų ir prieskonių aromatai: kuminas, kalendros, granatų sirupas, tachini...