Nida Degutienė: apie ypatingą kavos puodelį, kulinarines knygas prieš miegą ir pozityvumą

ASSORTI pradeda draugystę su pozityvumu ir išmintingu požiūriu į maistą ir gyvenimą išsiskiriančia kulinare – Nida Degutiene. Žinoma, Nidos neįmanoma sutalpinti į griežtus rėmus. Pasirodo, ji ne tik rašo populiarų tinklaraštį, yra išleidusi dvi knygas, puikiai fotografuoja, bet ir kadaise baigė ekonomikos ir teisės mokslus. Bet interviu ne apie karjerą. ASSORTI ir Nidos pokalbis apie mažus, bet tokius svarbius dalykus: niekuomet nepramiegamus pusryčius, skaitinius prieš miegą ir lietuvių gaminimo įpročius.

 

Kaip prisistatytumėte žmogui, kuris nieko apie jus nežino? Kas yra Nida? Kuris gyvenimo vaidmuo jums brangiausias, svarbiausias?

 

Vienu vaidmeniu apsiriboti man būtų nelengva.:) Visą gyvenimą buvau ta, kurią traukė išbandyti kuo daugiau veiklų. Net rinkdamasi profesiją niekaip negalėjau apsispręsti, kur sukti: ekonomikos ar teisės link, tad baigiau abu universitetus.:) Tačiau gyvenimas tuo ir žavus, kad ne vien aukštosiose mokyklose įgytomis profesijomis žmogus gyvena, kartais gyvenimo būdu tampa hobiai. Man taip nutiko su kulinarija – jaučiuosi virtuvėje bene komfortabiliausiai, laikas praleistas gaminant maistą – tai ir poilsis, ir kūryba, ir begalinis pasitenkinimas.

 

Kaip apibūdintumėte dabartinį savo gyvenimo etapą? Laukimo, kada vėl galėsite keliauti, stabtelėjimo, o gal ramaus buvimo?

 

Sunku pasakyti. Stengiuosi negalvoti, jog nuo dabar iš esmės keisis mūsų visų gyvenimai. Esu tikra, kad išgyvensime šią krizę, kaip išgyvenome ir prieš tai buvusias. Kalbant apie keliones, viena, ko šiuo metu man trūksta, – ne tiek galimybės keliauti, kiek ūpo šioje situacijoje tas būsimas keliones planuoti. Juk kelionių planavimas ir yra pats įdomiausias procesas, pilnas pozityvių emocijų ir laukimo. Nei stabtelėjimas, nei ramus buvimas ne man: savuose namuose veiklos tiek daug, kad net nepakanka paros laiko viskam, ką norėčiau, nuveikti.:) 

 

Kada atradote savo aistrą gaminti? Ar polinkis gaminti jums buvo įgimtas?

 

Sunku pasakyti kada, tačiau kažkokį nenusakomą potraukį virtuvei jaučiau nuo pat mažens. Man gera buvo sukinėtis ten, kur čirškėdavo puodai, kur būdavo kalbama apie maistą, kur buvo ragaujama ir diskutuojama apie skonį. Net žaisliniai lėlių puodai ir keptuvės man buvo mieliausi, ką jau kalbėti apie tą laikotarpį, kai turėjau galimybę savarankiškai pati prisiliesti prie virtuvinės technikos! Manau, kad potraukį virtuvei atsinešiau gimdama, o jį dar sustiprino puikiai šeimininkavusios mano giminės moterys – močiutė, mama…

 

 

 

Matyt, daugeliui žmonių pusryčiai – intymus valgis, kai dar tik bundame naujai dienai. Dažnas pusryčiams renkasi savo vaikystės patiekalus – sumuštinius, kiaušinį, varškėčius. Kokie jūsų įprasti pusryčiai? Ar esate iš tų žmonių, kurie gali diena iš dienos pusryčiams rinktis košę su įvairiais pagardais ar mėgstate įvairovę?

 

Pradėsiu nuo to, kad pusryčiai man yra labai svarbus dienos maistas. Jo niekada nepraleidžiu ir nepramiegu.:) Keletą pastarųjų metų susiklostė savotiškas mano pusryčių režimas: skirtingai pusryčiauju darbo dienomis ir savaitgaliais. Darbo dienų pusryčiams dažniausiai valgau maistingas košes – avižinių dribsnių, grikių. Vasarą mėgstu savo pačios gamintą granolą su natūraliu jogurtu ir šviežiais vaisiais. Užtai savaitgaliais mano pusryčiai būna visiškai kitokie, ypatingi, ir būtent savaitgaliais save palepinu patiekalais iš vaikystės: blyneliais, varškės apkepu, virtinukais... Būtent dėl tokių pusryčių savaitgaliai man dar žavesni, dar labiau laukiami!

 

O kaip su karštaisiais gėrimais – kava ar arbata? Kokia ji?

 

Dieną visuomet pradedu nuo stiklinės vandens su citrinų sultimis. Tada geriu žalią japonišką arbatą. O štai trečias puodelis būna kava. Kava man yra ritualas, viena mieliausių dienos akimirkų, kurią sau pasidovanoju. Dažniausiai tai būna puodelis tirštos espresso, jei dar turiu kokį saldėsį – būna tikra šventė (ką čia slėpti, tomis saldžiomis mažomis „šventėmis“ netingiu pati pasirūpinti iš anksto:). Niekuomet kavos negeriu paskubomis, dirbdama ar vairuodama. Beje, dažniausiai geriu tik vieną vienintelį kavos puodelį per dieną, ir todėl tas vienintelis privalo būti ypatingas visomis prasmėmis – skoniu, pateikimu ir nuotaika.:)

 

Jau 11-tus metus rašote savo tinklaraštį „Nidos receptai“. Ką jums reiškia šis blogas, receptų dalijimasis su kitais?

 

Prasidėjęs kaip neįpareigojantis nuotykis, blogo rašymas man ėmė ir prilipo.:) Tiesą pasakius, ir pati nesitikėjau, kad ši veikla mane taip įtrauks. Pradžioje blogas buvo pažinimo džiaugsmas – neįtikėtina, kad tai, ką rašai, įdomu žmonėms, kurių tu nė nesi gyvenime sutikęs.

 

Vėliau, augant skaitytojų ratui, ir pačiai norisi tobulėti, blogas skatina domėtis mėgiama veikla, plėsti akiratį. Kiekvienas receptas – tai egzaminas sau ir kartu dar vienas žingsnelis į priekį. Be galo malonu gauti skaitytojų žinutes, klausimus – jaučiuosi tarsi esam draugės, pažįstam viena kitą (nors dažniausiai nė nesame susitikę), gaminam tuos pačius patiekalus! Man blogas tapo pačia geriausia erdve tobulėti, nuolatos būti (virtualiame) bendraminčių rate, turėti nuolatinę galimybę mėgautis tuo, ką darau ir dalintis tomis akimirkomis su tais, kurie lygiai taip kaip aš, pametę galvas dėl virtuvės.

 

5-is metus gyvenote Izraelyje, tuo laiku ėmėte rašyti kulinarinį tinklaraštį, išleidote dvi knygas. Kokio iš Izraelio atsivežto patiekalo kvapai dažniausiai sklinda jūsų virtuvėje? Tokio patiekalo, kurį galėtumėte pagaminti ir užsimerkusi. Ar tokį turite?

 

Izraelis man buvo ypatingas gyvenimo etapas, juk ten ir prasidėjo mano, kaip blogerės, karjera, kurią vainikavo ir kulinarinės knygos.:) Nėra geresnės šalies puoselėti aistrą maistui nei Izraelis, tad man likimas šiuo klausimu buvo ypatingai dosnus.:) Jei kurį vasaros rytą imu kepti šakšuką, tą pačią akimirką abu su vyru tarsi nusitransformuojam į Izraelį, į savo saulėtą Tel Avivo terasą.:) O šiaip mane į Artimuosius Rytus kaip mat nukelia net ne konkrečių patiekalų, bet kai kurių mano dažnai virtuvėje naudojamų pagardų ir prieskonių aromatai: kuminas, kalendros, granatų sirupas, tachini...

 

Apie Izraelį, jo kulinarinius klodus ir ypatingus žmones esate ne kartą pasakojusi. O koks jūsų požiūris į lietuvišką virtuvę? Ar būna dienų, kai trūks plyš užsimanote cepelinų, kugelio su spirgučiais ar šaltibarščių?

 

Dar ir kaip!!! Jei tik neribotų kalorijos, mėgaučiausi lietuviškais patiekalais tikrai daug dažniau nei tą sau leidžiu.:) Cepelinai, kugelis, bulviniai blynai – na, parodykite man lietuvį, kuris atsisakytų šių dalykų, juk nuo šaknų toli nepabėgsi.:) Šaltibarščiai, įvairios kitos lietuviškos sriubos mano namuose yra gaminamos kasdien, be sriubos man diena ne visai pilnavertė.:) O kur dar nostalgiškieji vaikystės skoniai – blyneliai, varškėčiai, kur obuolių pyragai rudenį... Išgyvenčiau be kitų virtuvių kur kas ilgiau nei be lietuviškos.:)

 

Kaip, jūsų nuomone, keičiasi lietuvių maisto gaminimo įpročiai? Ar lietuvių virtuvėse karaliauja tam tikros tendencijos – picų, sušių, kesadilijų, mėsainių etc. mados? Ar pastebite didesnę drąsą eksperimentuoti, atrasti gurmaniškus patiekalus?

 

Vienareikšmiškai lietuvių gaminimo įpročai keičiasi, ir daug sparčiau nei kas nors galėjo pagalvoti! Viena vertus, išaugo nauja, žingeidi karta, kuriai internetas nuo gimimo buvo priemonė būti visame pasaulyje vienu metu. Kita vertus, mes niekada nekeliavome tiek, kiek tą darėme pastaraisiais metais. O keliaudami juk visų pirma atrandame naujus skonius. Parvažiavę po kelionių norime tuos skonius atkartoti savo virtuvėse. Todėl daugumai šiais laikais yra taip pat komfortabilu imtis egzotiškų patiekalų gamybos savo virtuvėse, kaip mūsų močiutėms buvo natūralu kepti duoną ar raugti kopūstus! Juk retam jaunesniam žmogui šiandien reikia mokytis meksikietiškos ar arabiškos virtuvės žodynėlio, o sušiai, picos ir burgeriai mums visiems tapę tokie pat savi kaip cepelinai ar žemaičių blynai.

 

Jaunimas visais laikais buvo ir bus naujų madų nešėjas, vyresni dažniau bus konservatyvesni, tačiau globalus kulinarinis pasaulis jau kuris laikas yra mūsų savasties dalis. Ir man tas labai patinka!

 

 

 

Pastaruoju metu vis dažniau pasidalijate japonų virtuvės receptais. Ar tai nauja jūsų aistra – Tekančios Saulės šalies patiekalai? Papasakokite plačiau.

 

Iš tiesų! Japonija ir ypač šios šalies virtuvė man buvo visuomet įdomi, geidžiama, nepažinta, viliojanti... Japoniški patiekalai atrodė sudėtingi, nežinomi. Tačiau daug drąsos ir žinių įgavau kelionėje po Japoniją. Žinojau, jog Japonija – ypatingas kraštas, sąmoningai atidėliojai kelionę į Tekančios Saulės šalį, norėjau prieš tai kitas vietas aplankyti, Japoniją laikiau desertui.:)

 

Ten, beje, įsitikinau, kad, kaip ir visos kitos, Japonijos virtuvė turi keletą pagrindinių principų, keletą tipiškų ingredientų, o savo maisto gaminimo technika ji itin paprasta ir nesudėtinga. Juolab, kai patiekalus gaminant atkartoji jau ragautus skonius, o ne vien aklai seki receptus knygose, aplanko dar didesnis pasitenkinimas. Bet užvis smagiausia, kad namuose pagamintais autentiškais japoniškais patiekalais ypač lengva nustebinti į svečius pasikviestus bičiulius.:)

 

Rečiau egzotiškus patiekalus gaminantį žmogų negirdėti ingredientai gali atbaidyti. Kas įprasta – saugu, kas nauja – reikalauja smalsumo, drąsos ir valios. Kas jus įkvepia išbandyti vis naujus receptus? Kaip save motyvuojate?

 

Pradžių pradžia, sužadinanti norą imtis kokio egzotiškesnio patiekalo gaminimo, dažniausiai būna koks nors paragautas neįprastas skonis. Nauji skoniai atrandami kelionėse, restoranuose, knygose... Kadangi aš gyvenu virtuve, man niekuomet nepabosta vartyti receptų knygas, aš net prieš miegą vartau kulinarines knygas, jos man padeda atsipalaiduoti ir saldžiau užmigti.:) Tačiau suprantu ir tuos, kuriems egzotika ne prie širdies, jie dažniausiai renkasi įprastus skonius, įprastas kelionių kryptis. Tokie žmonės ne tik nebando eksperimentuoti su negirdėtų pavadinimų ingredientais, jie ir restorane renkasi patiekalus, kur tikrai žino, ką padavėjas atneš lėkštėje.:) Mes juk visi tokie skirtingi...

 

Iš jūsų sklinda nesumeluotas pozityvumas ir šiluma. Ar tai duotybė, ar valios pastanga, pasirinkimas būti šviesuliu? Galbūt vaikystėje turėjote įkvepiančių pavyzdžių?

 

Ačiū už komplimentą.:) Optimizmas – tikrai paveldėtas būdo bruožas, už jį esu dėkinga mamai.:) Ir optimizmas, beje, yra ta būdo savybė, kurios neišmuša jokie, net tamsesni gyvenimo nutikimai. O kai kalba eina apie dalykus, kurie mums malonūs, juk nereikia jokių pastangų, kad jais nuoširdžiai mėgautumėmės.:) Esu tikra, jog skanus maistas didžiajai daugumai žmonių yra viena iš pačių maloniausių patiriamų emocijų, tad man pasisekė, jog, būdama maisto fane, turiu galimybę išgyventi itin daug tų pozityvių emocijų ir dar jomis pasidalinti su kitais.:)

 

© Asmeninio albumo nuotr.